Kaip padidinti nari, kai jis nera verta

Antanas Maceina tarsi duoda suprasti, kad tai neįmanoma. Tačiau tokiu atveju ir studentas nenori balsuoti, nes niekas nekalba apie jam rūpimus dalykus. Ne mažesnį vaid­menį atlieka trys kiti veiksniai: polinkis gerai galvoti apie savuosius, tėvynės savybių įvairiapusiškumas, jos istorinis matmuo. Negalima neigti, kad esti aklų, agresyvių patriotų. Ginkmedis yra populiarus vaistinių preparatų, tokių kaip varpos didinimo tabletės, ingredientas, kurį galima įsigyti vaistinėje. Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą — labai gaila dėl to.

Kalbamės apie tai, kaip išsirinkti, už ką balsuoti, lūkesčius valdžiai bei jaunimo požiūrį į politiką apskritai. Pirmoji pašnekovė — Kristina Tamelytė, studijuojanti antrame Filosofijos bakalauro kurse Vilniaus universitete. Ar spalio 14 d. Nors negalėjai balsuoti per praėjusius rinkimus, ar juos prisimeni? Labai gerai prisimenu dėl to, kad labai daug diskusijų vykdavo mano mokykloje. Man tai buvo pirmieji ryškūs rinkimai, tai buvo metai, kai apskritai susidomėjau politika.

Kalbamės apie tai, kaip išsirinkti, už ką balsuoti, lūkesčius valdžiai bei jaunimo požiūrį į politiką apskritai. Pirmoji pašnekovė — Kristina Tamelytė, studijuojanti antrame Filosofijos bakalauro kurse Vilniaus universitete. Ar spalio 14 d.

Anksčiau ganėtinai menkai ja domėjausi, nemėgau diskusijų, debatų, politinis gyvenimas atrodė neįdomus. O prieš ketverius metus jau kruopščiai rinkausi, kurios partijos įdomesnės, analizavau, žiūrėjau, diskutavau per pamokas su mokytojomis, bendraklasiais. Net nebalsuojant norėjosi suprasti, kas ten vyksta. Iš kur atsirado tas noras? Manau, kad tai glūdi mano prigimtyje — bendruomeninis mąstymas.

Dauguma darbuotojų, ne tik kurie pradeda savo darbinę karjerą, bet ir tie, kurie jau turi ilgametę darbo patirtį, dažnai nepagalvoja apie daugelį svarbių dalykų, kurie vėliau įgauna ypatingą reikšmę.

Man įdomu, kas vyksta aplink mane, kaip aš galėčiau įsilieti į bendruomenę. Politika — bendras reikalas. Taip pat išprovokavo diskusijos mokykloje — mažoje grupelėje per psichologijos pamokas, atitrūkę nuo dalyko, kurį turėjome mokytis, daug ir nuoširdžiai bendraudavome, diskutuodavome. Iš pradžių nagrinėjome politiką iš psichologinių perspektyvų: kalbėjome apie grupių lyderius, analizavome tuometinius partijų veidus, jų retoriką, laikyseną.

Patriotai, tėvynė ir patriotizmas Visi apytikriai suvokiame, kas yra patriotas ir patriotizmas1.

Ilgainiui tos diskusijos išsivystė į labiau politinę diskusiją — ko mes tikimės, kodėl, kaip galima atskirti, kas gerai, kas blogai, kas argumentuoja racionaliau. Psichologijos pamokose buvo labai maža grupelė — keturi ar penki žmonės, tikrai ne daugiau — būtent ši aplinkybė sudarė sąlygas visiškai atvirai ir drąsiai formuluoti savo nuomonę, turbūt tuomet ir pajutau pirmąjį malonumą, kurį gali teikti atvira ir nuoširdi diskusija.

Ką galvoji apie mokytojo vaidmenį didinant mokinių politinį išprusimą? Manau, jog mokytojas labai svarbus skatinant susidomėjimą kiekviena sritimi, bet ne mažiau svarbu, kad jis pats būtų atviras ir pernelyg nepirštų asmeninio požiūrio į politines partijas.

Nepamenu, kad iki studijų universitete būčiau kažką girdėjusi apie liberalizmą ar konservatizmą. Labai gaila, kad mokykloje politologijos pamokos ganėtinai apleistos — geriausiu atveju kalbama apie apverktinai skambantį ir kai jis nera verta nuvalkiotą patriotizmą, nesigilinant į esmę mintinai mokomasi Konstitucijos, trūksta globalesnio, kritiškesnio, įvairesnio žvilgsnio.

Paminėjai studijas.

Patriotai, tėvynė ir patriotizmas

Kokia Tavo kolegų, filosofijos studentų, pozicija politikos atžvilgiu? Kaip pažiūrėsi. Jeigu labiau domiesi politine filosofija, automatiškai tavo dėmesys kryps ir į realiąją, kasdienę Kaip padidinti nari. Giliau įsitraukiant į literatūros analizę ar, pavyzdžiui, kalbos filosofiją, tas politinis pasaulis ima atrodyti ganėtinai menkavertis ir neįdomus.

Įsijungi televiziją, paskaitai straipsnius, atsiliepimus, antraštes ir pasidaro kraupoka. Man atrodo, kad politinės kultūros, apskritai net ne politinės, o bet kokios elementarios kultūros ir etiketo nebuvimas tose diskusijose ir debatuose yra didžiausia problema. Politinės kultūros nebuvimas, matyt, yra viena iš priežasčių, kodėl nesidomima politiniais reikalais. O kokios kitos? Yra makro lygmuo — bendra žmonių apatija viskam, kas susiję su viešais ir kai jis nera verta reikalais, kai turi savo gyvenimą, savo darbą, knygas, studijas, ir tau to užtenka, tave tai patenkina, nebereikia angažuotis, kalbėti, mąstyti apie politiką.

Tiesiog jautiesi patenkintas ir laimingas. Valstybė žmogui ima panašėti į žvejų ar sporto klubą, t.

Slaptos „Facebook“ gudrybės, kurias verta žinoti

Mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui O mikro lygmeniu — nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra žmonių, kai jis nera verta nenori balsuoti. Tačiau šiuo atveju verta pabandyti įsivaizduoti hipotetinę situaciją, tarkime, filosofijos studentą, kuris nesidomi politika.

Vienas iš dalykų, kuris jį, kaip politika nesidomintį filosofijos studentą, labiausiai liūdintų tai, kad mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui. Neseniai debatų laidoje mačiau, kaip politikai vieni kitus pertraukinėja, tyčiojasi, net baubia — man tai kol kas buvo pats nemaloniausias potyris, susidūrus su politiniais dalykais.

Nulis kultūros: visiškai nesivaldoma, svaidomasi argumentais ad hominem, neretai nesugebama net rišlaus sakinio suregzti. Kęstutis Girnius viename tekste yra priminęs, kad kitais metais mūsų laukia pirmininkavimas ES. Sėkmingam pirmininkavimui būtina gerai mokėti užsienio kalbas. Betgi ne paslaptis, kad didelė dalis politikų nemoka net patenkinamai kalbėti nė viena oficialia ES institucijose vartojama kalba: nei prancūzų, nei anglų, nei vokiečių.

Daugių daugiausia — rusų. Kokį politinio raštingumo lygį yra pasiekusi šalis, kurioje politologams tenka aptarinėti būsimų ministrų kalbinius pajėgumus?

Ką gi, dabar grįžkime prie vargšo politika nesidominčio filosofijos studento — iš viso to, kas pasakyta, natūraliai gali sekti tik nenoras apskritai balsuoti. Be to, kad žiūri politinius debatus, kaip dar ruošiesi rinkimams — ar skaitai partijų programas, jų komentarus, gal yra politologų, kurių nuomone pasitiki, ir skaitai jų atsiliepimus?

Kaip padidinti nari, kai jis nera verta

Man politologų pasisakymų trūksta. Tarkime, debatuose jie dalyvauja, bet būna labai švelnūs, nieko nepasako, apkaltina populizmu ir nieko rimčiau neanalizuoja. Labai trūksta analitiškesnio žvilgsnio ir į pačias partijų programas.

Slaptos „Facebook“ gudrybės, kurias verta žinoti - DELFI Mokslas

Straipsniai, kuriuos iki šiol skaičiau, — ganėtinai lėkšti, mano nuomone, aprašomieji, prognostiniai: kas kaip sudarys koaliciją ar panašiai. Kaip efektyviau padidinti nario vaizdo irasa rinkimų pažadų analizės visiškai nėra.

Atsimenu vieną tokį labai trumputį straipsnį, kuriame politologas Mantas Dubauskas analizavo rinkiminius pažadus — Darbo partijos ir socialdemokratų.

Kaip padidinti nari, kai jis nera verta

Man priimtina ir įdomu, kai politologas ar ekonomistas tiksliai ir argumentuotai paaiškina, kokia yra tam tikro pažado kaina ar vertė — tarkime, ką konkrečiai darbdaviams reikštų minimalios algos padidinimas iki Lt, arba, kiek realu yra pakelti pensijas, kokius realius ekonominius padarinius tai lemtų.

Trūksta konkretesnio žvilgsnio, iš lozungų neaišku, kaip bus padaryta, kokie metodai. Man būtų tikrai įdomu sužinoti, kaip jie ketina padidinti minimalią algą. Jei kažkam duodi, tai iš ko kažko privalai atimi. Iš ko šiuo atveju ketini atimti? Kodėl manai, kad būtent toks atėmimas yra pagrįstas, teisingas? Iš kokių alternatyvų renkiesi, kuo jos prastesnės? Štai turi septyniolikos partijų sąrašą. Į kokius aspektus atkreipsi dėmesį rinkdamasi? Yra du geri tinklalapiai — www.

Užpildžiau abiejų anketas, buvo tikrai įdomu jas pildyti; ne mažiau įdomu ir tai, kad gali stebėti, kaip tas pačias anketas pildo ir Seimo nariai, kokios jų pažiūros; kartais net nustembi matydamas, kad kai kurie viešojoje erdvėje radikaliau pasisakantys politikai ganėtinai nuosaikiai atsako į šiuose portaluose užduodamus klausimus.

Manau, Kaip padidinti nari tokios iniciatyvos tikrai gali padėti atsakingai apsispręsti. Juk renkiesi savo atstovą atsižvelgdamas į tai, kiek jis panašus į tave, tavo pažiūras, kaip tai tau ir tavo bendrijai yra svarbu.

Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą — labai gaila dėl to. Matyti, jog orientuojamasi ne į jauną žmogų, o į pensininkus arba dirbančius žmones.

Nario kortelė

Jokiu būdu nesakau, kad jie nėra svarbūs, tačiau aiškiai trūksta kultūros ir švietimo akcentavimo; man visgi atrodo, kad ne ekonomika yra svarbiausia. Kadangi didžioji dalis rinkėjų yra dirbantys žmonės arba pensininkai, į juos ir kreipiamas centrinis dėmesys. Tai užburtas ratas. Politikas, žinodamas, kad jo nesiklauso studentai, nė nesistengia kalbėti apie jiems rūpimus dalykus.

Kaip padidinti nari, kai jis nera verta

Tačiau tokiu atveju ir studentas nenori balsuoti, nes niekas nekalba apie jam rūpimus dalykus. Kas dar, be minėtų portalų, padėtų jaunam žmogui būti labiau politiškai sąmoningam, susigaudyti, kas vyksta viešajam gyvenime?

Man nesunku išsirinkti, pavyzdžiui, šiemet turiu netgi dvi partijas, už kurias norėčiau balsuoti, — tai jau gerai. Visgi jei ir čia pasitelktume hipotetinę Kaip padidinti nari — tarkime, aš nesidomiu politika ir vis dėlto einu į rinkimus, — galiu pasakyti, kad visų pirma balsuočiau už išauklėtus, kultūringus Penis ir kaip padidinti skersmeni man tikrai labai svarbu, kad žmogus turėtų bent šiek tiek etiketo.

Jeigu politikas nesugeba dalyvauti normalioje civilizuotoje diskusijoje, akivaizdu, kai jis nera verta jis nėra vertas atstovauti piliečiams. Taip kai jis nera verta nesirinkčiau radikalių populistinių partijų, kurios kalba tik apie tai, kaip atėjusios į valdžią viską griaus, keis, tvarkys, kels algas, kels pensijas, didins mokesčius.

Visko pakeisti neįmanoma ir nereikia. Tokios generalizuojančios frazės skamba populistiškai ir yra populistiškos. Rinkčiausi nuosaikesnį požiūrį. Nebalsuočiau nei už radikaliai dešinąsias, nei už radikaliai kairiąsias partijas dėl to, kad jų rinkimų šūkiai skatina ne racionalų, protingą, pragmatišką mąstymą, o chaosą. Paskutinis klausimas — ko tikiesi iš naujos valdžios? Labai norėčiau, kad būtų daugiau tęstinumo. Kad tie žmonės, kurie perims valdančiosios koalicijos vairą, vis dėlto nedarytų netvarkos, nesiimtų atšaukti visų prieš juos atliktų iniciatyvų ir reformų vien todėl, kad jas atliko ideologiniai oponentai.

Visų pirma reikėtų racionaliai apsvarstyti, kokia šalies raidos kryptis būtų teisingiausia. Nenorėčiau dar vienos švietimo reformos, dar kitos būstų renovavimo tvarkos, dar vienos naujos ministerijos ir kitų radikalių reformų. Tikrai norėčiau, kad būtų tęsiami pradėti darbai. Dideliems užmojams ir projektams reikia laiko.

Patriotai, tėvynė ir patriotizmas - vidvestuma.lt

Pavyzdžiui, švietimo reforma — galbūt jos vaisiai dar neprinoko, tačiau reforma buvo atlikta tik tam, kad gerėtų studijų kokybė ir tarp aukštųjų mokyklų atsirastų konkurencija, tačiau naivu manyti, jog per dvejus ar trejus metus staigiai pagerės kokybė, arba staigiai sumažės universitetų perteklius; manau, jog reikia palaukti. Labai norėčiau, kad ir Vilniaus universitetas, mano alma mater, pagaliau būtų perorganizuotas ir pasikeistų iš esmės, nes jam, deja, ši reforma rimtesnės įtakos nepadarė: nelabai svarbu, ar studijų programa atitinka aukštus standartus, ji vienaip ar kitaip išsilaiko ir išsilaikys, nes mokytis Vilniaus universitete yra prestižo reikalas, vadinasi, visuomet bus studentų, kurie čia norės studijuoti nepaisant to, kad kai kurios programos nebus kokybiškos.

Trumpai tariant, šiandien labiausiai norėčiau atidesnio žvilgsnio į kultūrą ir švietimą, pagarbos žmonių padarytiems ir sėkmingai pradėtiems darbams, sveikesnio ir racionalesnio požiūrio į politiką, svarbiausia — dėmesingo abipusio įsiklausymo vieniems į kitus.